Vakar bandžiau atsiminti savo gimtadienio dieną, nes žinojau, kad šiandien apie ją rašysiu. Keista, bet mano prisiminimai atsirakina tik ties gimtadienio vakaru. Dienos įvykiai – visiškai išgaravę. Tik labai gerai pasikapsčius atmintyje prisiminiau, kad tądien laksčiau visur, tvarkiau paskutinės minutės reikalus, kurie kėlė daug streso. Sėdėjau kamštyje, kažkur vėlavau. O man, kaip serijinei punktualistei, tai atrodė labai svari priežastis nerimauti. Nepraėjo nė du mėnesiai, o mano galva tai jau pamiršo. 

Ir čia jus pasitinka geras pratimas: pabandykit atsiminti kokią nors dieną, kai vyko kažkas neįprasto, kažkas gero. Galiu garantuoti, kad tą dieną jus irgi sunervino praeivis gatvėje, užkliudęs ir neatsiprašęs, arba kamščiai gatvėje. Bet ką iš tos dienos iš tikrųjų atsimenate šiandien, praėjus šiek tiek laiko?

//

Iš savo gimtadienio dienos aš geriausiai atsimenu tris dalykus: kas pravirkdė, kas buvo labai juokinga ir kas mane nustebino.

Iš mano patirties turėti koncertą per gimtadienį reiškia vieną iš dviejų dalykų: arba koncertuoti, arba… atkoncertuoti. Arba norėsi viską greičiau pamiršti, arba nepamirši niekada. Šis koncertas prasidėjo su ašaromis. Taip gyvenime man dar nebuvo nutikę. Atvykome į MedFest – festivalį, skirtą medicinos srityje dirbantiems žmonėms. Pagrindinė festivalio idėja – priminti rūpintis savo psichologine sveikata, kuri dažnai būna nustumta į šalį, gelbėjant kitus.

Man per piano and microphone koncertus įsijungia kažkokia kita pavara. Būna tiek pat jautru, kiek ir linksma. Taigi, koncertas tuoj prasidės, esu labai geroj nuotaikoj, tuoj pradėsiu su daina „Noriu grįžti namo“ ir kišenėje jau esu paruošusi keletą sugalvotų bajerių apie gydytojus, receptus ir „nimezilius“. Bet man už akių užbėga ir ant scenos prisijungia vedėjas su organizatore. Jų rankos pilnos gėlių ir dovanų. Akyse jau kaupiasi ašaros, bet tvirtai laikausi.

Išskydau, kai jie pradėjo kalbėti. Tokie atidūs, meile prisodrinti žodžiai – ir visa tai nepažįstamam žmogui. Jausmas, lyg būčiau tarp savų.

Koncerto finalui pasilikau naujo albumo dainą „Traukiny į Paryžių“, apie kurią jums truputį jau pasakojau praeitą savaitę. Kad jūs žinotumėte, ji su pianinu skamba kaip iš filmo! O dainos žodžiai – kaip istorija, todėl per ją jaučiuosi lyg ne dainuoju, o pasakoju. Pasakoju ir matau veidus, kurie klausosi. Pasakysiu – gražesnio vaizdo nebūna. Skamba paprastai, bet tai yra viskas, ko kūrėjui reikia. Kai publika šaukė „Pakartot!“, tarp šūksnių skambėjo ir „Traukiny į Paryžių“! Man virpėjo širdis. Kažkas norėjo dar kartą išgirsti naują mano dainą. Tai buvo labai gražus priminimas, kodėl aš kuriu.

//

Po koncerto su Pauliumi išskubėjome į paskutinį keltą Nidon, kur manęs laukė saujelė artimiausių žmonių. Buvo naktis, nuovargis jau diktavo savo, todėl reikėjo kažkaip palaikyti pulsą. Kitą savaitę manęs laukia PVŠ Merūno roast’ai, taigi antram plane nuolat vyko ruošimasis jiems. Sakau Pauliui:

– Žinai, prieš pat koncertą man kilo dar pora idėjų roast’ų bajeriams, – sakau. – Manau, reikia surasti naują kampą, kaip pajuokauti ne tik apie Merūno svorį. Man juokinga tai, kad jo humoro jausmas ir jo dainos yra absoliučiai nesuderinami. Vienas labiau jaunimui, kitas – senimui. Kaip tau toks bajeris: „Merūno auditorija yra tokia sena, kad organizuodamas savo koncertą jis renkasi salę, esančią arčiausiai laidotuvių namų. Dėl visa ko, žinai?“

– Labai gerai, o Kisliako pavardė iš tikrųjų Kisriakas, tik pats nėra gyvenime teisingai jos ištaręs, – užsikūrė ir Paulius. Taip ir važiavome, ir kuo toliau, tuo bajeriai darėsi vis labiau „cancellable“.

Pilni juoko nepastebėjom, kaip atkeliavom iki kelto. Kol važiavom, porą sykių susirašiau su Emilija ir mama – jos vis vangiau tikėjo, kad sulauks manęs šiandien pasitikti. Suprantama, nes trečia ryto grėsmingai artėjo, o dėdė miegas jau ėmė karosinti. Paskutinį pusvalandį į žinutes niekas nebeatsakė, tad susitaikiau, kad su visais pasimatysim tik ryte.

Atvažiavę, tyliai užėjom į vidų, dar truputį tramdydami juoką, nusiėmėme batus. Svetainėje, šalia terasos durų su užtrauktomis užuolaidomis, sėdėjo mano brolis. Kas daugiau, žinoma, išlauks mūsų, jei ne brolis.

– Visi jau miega, ane? – paklausiau jo.

– Taip, bandė iki paskutiniųjų išlaukti, bet… vis tiek galime trumpam išeiti į terasą, – pasakė jis ir įbruko rankon gimtadieninį gėrimą.

Atitraukiau užuolaidas, atidariau duris ir staiga pasigirdo visų balsai, akomponuojami tų gimtadieninių pučiamų švilpukų (kaip jie vadinasi?!). Visi iki vieno laukė manęs – su balionais ir gimtadieninėmis kepurėlėmis. Mano reakcija buvo pagauta juostinio fotoaparato blykstės ir tai buvo artimiausia „SURPRISE“ vakarėliui, kokį kada nors turėjau ir kokio visada norėjau, nes per filmus tai atrodydavo labai kietai.

Taip visi dienos vėlavimai ir nepatogumai išgaravo. Kai kitą sykį eilinį pirmadienį norėsit stresuoti dėl kokios nors situacijos, pagalvokit, ar prisiminsit ją po dviejų mėnesių, ar net dviejų savaičių. Aš žinau, kad tikrai pagalvosiu.

//

Šiais metais dar tik laukia pats gražiausias koncertas. Per Kalėdas turėsim piano n microphone koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioj, kur galėsit ir patys patirt apie ką čia šiandien rašiau. Bilietai čia, labai laukiu susimatyti!