ir kas laukia toliau
“O pas mus per Kalėdas gėlės sužydėjo.”
Skamba kaip dainos žodžiai, tiesa? Bet kol kas tai tik apibūdina atmosferą, kurią sukūrėme paskutiniam Monique koncertui. Kalbu apie savo koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje per Kalėdas. O kad paaiškinčiau, kodėl jis buvo paskutinis, pradėsiu nuo pradžių.
Nuotraukos autorė: Gustė Ramanauskaitė
Kai praėjusiais metais baigiau rašyti savo EP „Ir tik dėl jos“, greitai supratau vieną dalyką: šiose dainose dainuoja Monika, o ne Monique. Net balsas skamba kitaip, o ir atviru tekstu išlietos patirtys, yra mano.
Kartais viešumoje prie manęs prieina žmogus ir pralaužia ledus klausimu: „Labas! Ar tu Monique?“ Dažniausiai atsakau „taip“, o jei esu nuotaikoj, pažiūriu, kas bus, kai pasakysiu: „Ne, tik labai panaši.“
Bet vienas toks momentas man ypač įstrigo. Šią vasarą, Amy Winehouse bare, prie manęs priėjo maloni mergina, maždaug mano amžiaus, smalsiomis akimis ir paklausė to paties:
– Labas! Ar tu Monique?
Atsakiau dar kitaip: „Monika. Malonu.“
Ji mane pavaišino keliais nuoširdžiais komplimentais, aš padėkojau ir – mano džiaugsmui – ji nepaprašė nei nuotraukos, nei jokio kito susitikimo įrodymo. Tiesiog norėjo pasidalinti mintimis ir grįžti prie savo staliuko. Nuo to laiko visus taip pataisau: „Monika. Malonu.“ Geras jausmas. Akimirksniu mano vidus nusiramino. Sekiau šį jausmą, nes jis leido man suprasti, kad čia – teisingas kelias.
Tądien savo popieriniame dienoraštyje rašiau, kad, matyt, Monique jau turi per daug užspalvintą lapą, kad galėčiau ant jo piešti toliau.
Kol aš žingsnis po žingsnio, vis labiau grįžtu į save, tuo labiau Monique jaučiasi it vaidmuo. Kitaip sakant, personažas atsiskyrė nuo žmogaus. O išgirdusi Monique vardą kartais į jį net nesureaguoju. Tik po kelių sekundžių, kaip strutis, pradedu dairytis: „Aš? Mane čia kviečiat?“
Kitų metų pradžioje išeis mano naujas pilnametražis albumas, kuriam daviau vardą „Sopa“.
Ten bus 9 istorijos apie tikrus širdies sopulius. Ir tai, jaučiu, prašosi tikro vardo: Monika Pundziūtė. Malonu.
O Monique vardą palieku su paskutiniu leidiniu, pavadintu „Pavasaris“. Pagalvojau, gražu, kad būtent daina apie atgimimą uždaro Monique diskografiją. Paskutiniai žodžiai, nuskambantys toje dainoje, yra: „Kad atgimčiau aš, turėjau mirt.“
„Nu gerai, Monika, bet tu pati supranti, kad ČIA yra labai dramatiška.“
Taip, bet toks tas gyvenimas pro mano akis. Nieko čia jau nepadarysi.
Labai laukiu ateinančių metų. Dalintis naujomis dainomis ir susitikti gyvai patirti tekina atbėgančią muziką.
Nuotraukų autorius: barrminas.jpg
Iki greito!
x
Monika Pundziūtė
