Dienoraščio data: rugsėjo 1d.
Kai esi gamtoje tu esi kitoks. Ir tavo mintys kitokios.
Po visos vasaros ir ypač po Palangos koncerto aš taip išsekau, kad mano artimi draugai praktiškai sukrovė lagaminėlį ir išvežė mane į mišką. Ne šiaip, žinoma, ant samanų pagulėti, o pabūti namelyje miške. Ir pabūti vienai. Pats koncertas Palangoje, žinoma, niekuo dėtas. Tai buvo vienos gražiausių mano vasaros valandų, bet pasiruošimas iki jo buvo, švelniai tariant, kupinas turbulencijos. Mano sveikata stipriai pakriko – prasidėjo nemiga, skaudėjo visą kūną. Nors esu jauna (ir protinga?), vis dėlto kūnas ir protas turi limitą, iki kurio gali spausti sultis. Kai jau išspaudžiau viską, dar norėjau. O horizonte nesimatė nei atostogų, nei albumo pabaigos. „Kur tai veda?” – pagalvojau.
“Visi tokie svarbūs. O jų problemos – dar svarbesnės.”
Netoli Širvintų, Krunų kaime, labai mielame namelyje, pavadintame „Kupetaitė”, nutariau paieškoti tylos. Esu čia, o miestas liko užnugary. Kaip ten triukšminga, kartais net beprasmiška atrodo. Visi tokie svarbūs. O jų problemos – dar svarbesnės. Lyg klausosi, žiūri, bet visur savęs ieško. Ir laimės, būtinai laimės. Ir kuo mažiau skausmo. Tikri hedonistai. Aš irgi viena jų. Tik laikinai “persirengiau” į gamtą, kad galėčiau pažiūrėti į viską iš šono.
“Mane karts nuo karto kviečia į vakarėlį, bet ypatingai džiaugiuosi būdama šiame.”
Vakarėja. Sėdžiu, įsitaisiusi ant minkšto, pudelio kailį primenančio fotelio svetainėje. Klausau, kaip dešinėj spragsi malkos, šoka liepsnos, o po kaire pravertas langas. Girdisi, kaip žiogai pievoj kelia vestuves. Trankiai groja, palydėdami saulę ir vasarą tuo pačiu. O kieme vėjas drebulei taip dirguoja, kad ji ima ploti lapais. Kažkas šoka, kažkas groja, kažkas ploja. Toks tas kaimo vakarėlis. Mane karts nuo karto pakviečia į vakarėlį, bet ypatingai džiaugiuosi būdama šiame.
Esu čia, o miestas liko užnugary. Čia ir dabar pati sau patinku labiau. Tokia lėta, rami. Stebiu. Neteisiu. Klausau. Akimis ieškau laumžirgio, kuris man čia dieną maivėsi. Žinau, kad maivėsi. „Turiu viską išmokti daryt iš lėto, neskubant”, – galvoju. Kiekvieną smulkų darbą atlikti su visu turimu kiekiu dėmesio. Jis nedalomas. Jeigu mušu kiaušinį omletui, tai ne kuo greičiau, o kuo sutelkčiau. Prausiu veidą ne kuo skubiau, o kuo švelniau. Esu akimirkoj, jaučiu, kaip jaučias kūnas. Renkuosi pastebėti. Sustoti ir sustabdyti mintis, jei jos per daug įsisuka.
Ir pasirodo, šita ramybės oazė Krunų kaime, tarp drebulės, stirnų ir žiogų, yra tai, ko man reikėjo, kad išgirsčiau savo mintis.
Vakarėja. Sėdžiu įsitaisiusi ant minkšto fotelio tokioje išsiilgtoje tyloje. Man patogu. Viena pėda jaučiu atklota pleduku – vėsina visą kūną. Žiūriu į ugnį. Į liepsnas, kurias pati pakursčiau. Turiu prisipažinti, kad iš pradžių bijojau lysti prie ugnies. „Jokiais būdais,” – pasakiau, kai Paulius, atvežęs mane, pasiūlė vakarais pasikurti židinį. Bet gi išdrįsau! Nors toli gražu ne iš pirmo karto pavyko. Gal iš trečio.
Stebiu, kaip mano darbas plečiasi, liepsnos vis godžiau ryja malkų žievę. Keistai didžiuojuosi savimi. Ir tada randu tame metaforą. Gal ir mano kelias su dainomis kaip židinys – reikia kurti ir kurstyti liepsną žmonėse. Ji nebūtinai lengvai atsiranda, ne iš karto didelė. Kartais spyriojasi. Reikia vėl kurti, kurstyti, kol pagaliau vyzdžiai užsidega oranžine šiluma.
“Būti centre veiksmo, kuris vyksta tavo gyvenime, net kai atrodo, kad vyksta tik eiliniai dalykai.”
Išlendu iš galvos ir metaforų. Malkos toliau spragsi. Suspaudžiu arbatos puodelį tarp delnų, kai mane netikėtai užklumpa didžiulis noras rašyti dainą. Ir tada suprantu, kodėl man taip patinka tai, ką aš darau. Įkvėpimas yra absoliučiai visur, ir dažnai detalėse. Dar dažniau – vietose, kur niekada nesitikėtum jį ten surasti. Vienintelis dalykas – reikia pastebėti. Būti centre veiksmo, kuris vyksta tavo gyvenime, net kai atrodo, kad nevyksta niekas arba tik eiliniai dalykai. Gyventi kiekvieną dieną su nusiteikimu, kad įkvėpimas visada yra aplink, reikia tik nuraminti savo protą ir palengva stebėti.
Kai esi gamtoje, tu esi kitoks. Ir tavo mintys kitokios.
