dienoraščio data: rugsėjo 8d.

Tai kur mes sustojom? Ak taip, draugai mane išvežė biški pajausti žolę po kojom. Kad ir jūs ją kartu su manim geriau pajaustumėt, rekomenduoju skaitymo fonui įsijungti Neil Young dainą „Razor Love”.

Jau?

Per visą savaitę nemačiau nė vieno veido. Telefonas, o ir internetas buvo visiškai atleisti iš pareigų, tad per tą laiką neperskaičiau nė vienos žinutės, nė vieno įrašo. Ir visai to netrūko. Atvirkščiai, jaučiau palengvėjimą. Mano galva švarėjo ne dienomis, o valandomis. Nerimas nebeturėjo priežasčių dėl ko įkyriai loti.

Rytais nubusdavau dar su nuraudusia saule, pasikurdavau krosnelę ir rašydavau dienoraštį. Pusryčius valgydavau lauke stebėdama, kas vyksta aplink. Iš pradžių atrodo, kad nevyksta nieko, bet tada įsižiūri – visai priešingai.

Dienas leidau hamake, supdamasi su knyga rankose arba tiesiog spoksodama į medį ir leisdama mintims klajoti, bet nesustoti niekur ilgiau. Tik vaikštinėti. Karts nuo karto pakeliu akis į viršų pažiūrėti į dangaus lopinėlį medžių viršūnių skliausteliuose ir vien nuo to vaizdo, jutau, kaip akys ilsisi. Nieko neveikdama gijau nuo nuolatinio bėgimo ir piktnaudžiavimo savo užsidegimu daug dirbti. Dar blogiau – daug kurti nepildant įkvėpimo šulinio, iš kurio semiu idėjas.

Vieną nieko neveikimo vakarą, užverčiau galvą ant sofos atlošo ir žvilgsnis sustojo ties knygų lentyna. Mano dėmesį atkreipė knygos pavadinimas „Stolen Focus” (liet. Pavogtas dėmesys). Atsiverčiau atsitiktinį puslapį, o ten radau pastraipą apie kūrybinį nuovargį. Sakyčiau, taiklu. Po penkių minučių jau skaičiau knygą nuo pradžių.

Tiems, kurie jaučiasi per dažnai prigludę prie ekranų, ypač kūrėjams – labai rekomenduoju perskaityti šią Johann Hari knygą. Ji taip pat labai padės tėvams, kuriems kartais graužia sąžinė, kad reikia atimti iš vaiko iPadą. O čia trumpa ištrauka, kuri mane tikrai pagavo:

„Now I found myself staring at something very old and very permanent. This ocean was here long before you, I thought, and it will be there long after your small concerns are forgotten. Twitter (mūsų kontekstui dažniau tinka Instagram) makes you feel that the whole world is obsessed with you and your little ego – it loves you, it hates you, it’s talking about you right now. The ocean makes you feel like the world is greeting you with a soft, wet, welcoming indifference. It’s never going to argue back, no matter how loud you yell.”

Paskutinis savaitės rytas įstrigo labiausiai. Jau buvau pasiilgusi namų ir savo aplinkos, bet tuo pačiu norėjosi sugerti viską, ką radau čia – kvapus, garsus ir pojūčius. Norėjau juos įsidėti į kišenę ir išsivežti.
Prieš eidama į virtuvę gaminti pusryčių, nusprendžiau įleisti šviežio oro. Miške atsidaryti langą – tai tarsi mieste įsijungti radiją. Čia eterį užpildo čiulbantys paukščiai. Pro mažą virtuvės langelį mano dėmesį patraukė mono spektaklis – ant išvirtusio medžio šaknies, apsuptos krūmų, vietinis katinas tingiai maudėsi saulėje. Tik tiek. „Pasiilgau muzikos“, – pagalvojau. Pasijutau pasiruošusi pridėti garso takelį veiksmui. Yra tik vienas grojaraštis, kuris nesugadintų šio švaraus oro ir ramybės – mano draugės Justės grojaraštis, su muzika, pritaikyta klausytis gamtoje. Sunku jos nesugadinti klausant mieste:  Fred Neil – The Water Is Wide, America – Ventura Highway, Labi Siffre – Cannock Chase – tik keli pavyzdžiai.

O tada užgrojo Neil Young „Razor Love”. Ir aš nemoku papasakoti, koks jausmas mane užplūdo. Nors pala – rašau blogą apie tai, vadinasi, kažkaip turiu rasti žodžius. O kad jau šita daina skamba pas jus fone, tai tikrai suprasit:

Pirmi akordai ir nuo galvos iki kojų kūną užplūsta palengvėjimas. Atrodo, kad viskas: rankos, kojos, klubai, kaklas – viskas atsirišo nuo įtampos ir nerimo. Skruostikauliai ir apatiniai akių vokai sušyla nuo kylančių laimės ašarų. Žandai neįpareigojančiai pakyla nuo šypsnio. Aš pradedu linguoti į šonus, lyg laivelis krante, lengvai blaškomas nuvilnijusios bangos. Kokia taika, kokia ramybė. Niekas į mane nežiūri, tik katinas, besišildantis spinduliuose. O daina gyvumo! Kaip gražiai ji įrašyta – užsimerkiu ir galiu prisiekti, kad Neil’as ne savo rančoj, o čia, pas mane Kupetaitės svetainėje groja. Ritmas ne sintetiškai idealus, o lengvai tempiantis atgal, todėl toks muzikalus ir žmogiškas. Ir tas shaker’is, paklausykit to shaker’io.

Visa svetainė iki palubių pulsuoja gyvybe, o aš toliau šoku virtuvėje. Gal mano kiaušinienė jau ir perkepė, bet aš – akimirkoje. Norėtųsi sugebėti visada taip būti, bet per daug viskas blaško – vibruojantis telefonas kišenėje, skambučiai, nuolatiniai lūkesčiai iš aplinkinių. Jauti svorį ateities nežinomųjų, kurių negali, o taip norėtum kontroliuoti. Bet šioje akimirkoje viskas ištirpo. Nėra praeities, nėra ateities – yra tik šita akimirka ir aš. Suprantu, kad skamba labai minimalistiškai, bet prisiekiu – tik tiek tereikia, kad būtum laimingas: vienos dainos ir leidimo sau pašokti virtuvėj.

Aš taip užsidegiau kurti. Iš dėklo išsitraukiau gitarą, griebiau telefoną diktofono reikmėms ir greitai nubėgau prie netoliese esančios smaragdinės kūdros. Laumžirgis ir čia mane atsekė, tas pamaiva. Vienu momentu, man begrojant, tiek įsidrąsino, kad nutūpė ant gitaros grifo. Tokiais momentais padarau „atminties nuotrauką” – stipriai ir greitai sumerkdama akis, lyg jos būtų objektyvas. Esu įsitikinusi, kad taip akimirkos įsirašo į fotografinę atmintį.

Sukūriau dainą, kuri vadinsis taip pat, kaip ir albumas.

Grįžau atgal į Kupetaitę. Saulė negailėjo šilumos, švietė tiesiai į terasos laiptus ant kurių ir nutariau prisėsti dar pagroti. Vaizdas nuo šitų laiptų – neįkainojamas: rudenėjantys medžiai ir jų gilumoje šokinėjanti stirna. Kuriu dainą apie akimirką. Kol kas taip ją ir pavadinau. Jutau tokią kūrybinę laisvę, kurios ir ieškojau. Dabar laukiu ramiai grįžti į miestą, su savimi kišenėje nešiodama dalį to, ką radau čia. 

Ypatinga data, ypatingas ir paskutinis šių metų koncertas – Gruodžio 25d. Šv. Kotrynos bažnyčioje – bilietus rasi čia!