dienoraščio data: spalio 20d.

Prieš lygiai mėnesį man suėjo 27-eri. Šitas gimtadienis – kitoks, panašiai kaip kitoks buvo ir 21-asis. Viskas, kas vyko tarp jų, – tarsi vientisas miražas. 

Oficialiai suaugęs žmogus esu jau beveik dešimtmetį, bet vidumi? Atrodo, ką tik juo tapau! Dabar, kai pagalvoju, nuo 18 metų galėjau balsuoti, vairuoti. Net vartoti alkoholį – ir aišku, šitą(s) teisę(s) rimtai išbandžiau. Bet visa tai tiesiog vertė simuliuoti suaugusį, ir, dieve, koks dar vaikas tada buvau…

O dabar pirmą kartą gyvenime bent truputį jaučiuosi kaip tas mistinis, visažinantis – suaugęs žmogus. Atrodo, kad iki šiol prabėgę metai buvo tarsi taisyklių skaitymas, kaip „žaisti“ gyvenimą. Tik vėliau supranti, kad jokių taisyklių nėra. Gyvename pagal įsitikinimus apie pasaulį ir save, kuriuos nejučia perimame iš aplinkos. Pakeiti perspektyvą – ir pasikeičia viskas. Ir niekas tuo pačiu.

Ilgiausiai išmokti „instrukcijoje“ užtruko tai, kad esu nusipelniusi norėti. Iki tol mano svajonės atrodė taip: “Žiūrėk, nori? Prašom, bet tik truputį…” Leisti sau norėti visko, apie ką svajoju – ne kompromisais praskiestų to versijų, o grynų troškimų išsipildymo.

Per pietus su gimtadieniu mane pasveikinti paskambino mano senas (pun intended) geras draugas Snorre. Pasakė vieną sakinį, kuris mane sustabdė bėgime. Užsirašiau jį, kad tiksliai atsiminčiau: „Try to make this year more about who you are, not about what you do.“ Ir nuo tada neprabėgo nė viena diena, kad apie tai nepagalvočiau.

Prisimenu save septyniolikos, leidžiančią visas laisvas valandas nuo pamokų konservatorijos klasėje prie pianino – dar nenutuokiančią koks posūkis manęs laukia muzikoje.

Prisimenu ir save dvidešimt vienerių, toliau rašančią liūdnas dainas savo mažame studijos tipo butelyje Naujamiestyje, kai kiekvieną laisvą akimirką tarp begalybės koncertų ir didžiausių festivalių skirdavau muzikai, o „mano” dainas nuolat suko radijo stotys.

Gerai atsimenu ir dvidešimt penkerių Moniką, išsigandusi, bet drąsi kaip niekada, pasiruošusi seniai pribrendusiems pokyčiams. Ten buvo labai aiški riba. Pasiryžusi atsiimti savo svajones, nebeskiesti jų tais nelemtais kompromisais, pagaliau pradėti gyventi; dažniau užstoti ir mažiau kritikuoti save, dažniau sakyti „ne“, klausytis savo nuojautos, pastebėti, jei aplinka ar žmonės mane veikia neigiamai, net jei ir truputį.

Būsimam albume turiu dainą „Traukiny į Paryžių“, kur dainuoju: „Man jau 25 – tik dabar pradėjau gyventi.“ Turbūt tas suaugėliškas jausmas ir yra efektas to, kad prieš porą metų gyventi iš tiesų pradėjau. Bet kiekviena minutė dienoje – apie tai, ką darau. 

O dabar, būdama 27-erių, sėdžiu ir mąstau, kaip padaryti šiuos metus daugiau apie tai, kas aš esu, o ne apie tai, ką darau.