Šilta vasaros diena. Mes su Paulium pietaujam lauko terasoj, prie staliukų šalia tvoros, kuri skiria restoraną nuo šaligatvio. Žmonės vienas po kito mus praeina, bet vienas iš jų sustoja: – O, Monika, labas! Aš kaip tik norėjau tau rašyti, – sako praeivis, įtartinai panašus į Jėzų.

Čia gi Airidas, atpažinau. Jo pasiūlymas intriguojantis – prisijungti dalyvauti roast’uose. Sakiau, kad pagalvosiu ir parašysiu savo atsakymą. Ir dosniai daviau sau laiko pagalvoti, gal truputį tempiau gumą, nes bijojau, bet kaip ir daugybę kitų dalykų gyvenime – nusprendžiau daryti, nors ir bijodama. 

Profesionaliai juokauju tik draugų tarpe, dažnai seku pokalbį ir ieškau iš ko pachichichachainti. Bet čia gi jau visiškai kita lyga, kitas pasaulis!

Atėjo filmavimo diena, aš pasipuošiau gražiausiai, kaip sugebėjau. Nors, kaip Laura sako, su tokiom didelėm akim – ir vis tiek savęs veidrody nemačiau. Į veidrodį žiūrėjau labiau dėl pep talk tikslų. Ištraukiau iš atminties visas kada nors skaitytas motyvacines frazes: “Tu gali, tau viskas pavyks, gyvenk, nes kitaip negyveni…” Nu, kažką tokio.

Atvariau į Kablį ir mane išsyk pačiupo jausmas, kad esu čia įsimetusi. 

Įpratusi būti užkulisiuose tarp muzikantų ir visus daugiau mažiau pažinoti, dabar jaučiausi lyg fanė, nelegaliai įsliūkinusi pro pravertas duris. Bet neilgai mane kankino tai. Greit jie mane įsuko į pokalbius ir chichichachavinimus. Geri žmonės, tie komikai. 

Net kai lipu į sceną daryti tai, ką suprantu ir moku, vis vien jaudinuosi. Bet šiandien many bujojo visai kita jaudulio veislė. Daryti tai, ko anksčiau niekada nesi daręs prieš kameras ir auditoriją – uch, seniai nieko panašaus nejutau. Ir ko labiausiai bijojau? Kad paprasčiausiai niekas nesijuoks. O dieve!

Paklausiau Manto (Stonkaus), ką daryti, kai niekas nežvengia iš tavo bajerių. Tai, kad paklausiau jo, jau savaime yra bajeris. Bet klausiau jo, nes jis turi didžiausią patirtį. Patarė pasistengti neleisti sau sureikšminti to ir judėti toliau. Juoksis per kitą. Pasidarė truputį lengviau, nes juk vadinasi, taip būna ir nieko tokio? Visi gyvi?

Kaip Airidas įspėjo, taip ir nutiko: “Pamatysi, prieš pat einant į sceną pradės atrodyti, kad pasirašyti bajeriai nebejuokingi.”

Jo atveju, aišku, taip ir yra.** Bet mano – iki tol atrodę, labai geri pačirškinimai – dabar tokie nebeskambėjo. Perskaičius juos šimtą kartų, aišku, ko kito gali tikėtis.

**juokauju gi nu

Sėdžiu aš toj kėdėj ir mane apima tokia klaustrofobija. Aš turiu tik vieną variantą – eiti ir daryti. Nėra pasirinkimo pabėgti ir nepasirodyti. Kažkodėl nerimas atkakliai stengėsi mane įtikinti, kad į mane žiūrovai žvelgs akmeniniais, abejingais veidais.

Filmuotos medžiagos dar nežiūrėjau (jūs galit pažiūrėti čia), tai nežinau, kaip ten tiksliai buvo. Bet kiek prisimenu, pasakiau pirmą bajerį – ir visi juokėsi. Negalėjau patikėti – juk čia visiška priešingybė tam, ką įsivaizdavau savo galvoje. Tiek laiko praleidau bandydama save paruošti blogam scenarijui, ir jis nesipildo? Scam’as!

Kažkur ties viduriu atsipalaidavau, pastebėkit, atsirado kita stovėsena net. Žiūrėk, tik pečiai nusileido nuo ausų, o jau tuoj baigsis mano išstojimas. Tai štai, ko gailiuosi. 

Supratau, kad nespėjau pasimėgauti akimirka. Gailiuosi, kad užsileidau ant galvos tas mintis, kurios atėmė šitos patirties lengvumą. Bet! Išdrįsau ir padariau, o tai svarbiausia. Net ir su tokiu kiekiu jaudulio. Tai užskaitom, kad pavyko. 

Vistik norėčiau perduoti viršutiniam aukštui, ypatingai nerimo departamentui, vaizduotės skyriui – tie piešiami scenarijai nedaro nieko, tik trukdo būti čia ir dabar.

O patirtis buvo labai neeilinė; susipažinau su daug naujų, puikių žmonių, labai gerai praleidau laiką ir nieko nesigailiu! (click bait reveal, yay). 

Kudos PVŠ komandai, kurie viską organizavo. Renginys buvo labai aukšto lygio. Už tai kviečiu juos palaikyti ir pažiūrėti roastus dabar – per jų Patreono kanalą. 

Ir aišku, visai komikų bendruomenei – gavau per rakto skylutę pamatyti, ką reiškia dirbti jūsų darbą, nuo to jaučiu tik didesnę pagarbą. Visi tokie mieli, geri, traumuoti, šilti ir labai paprasti žmonės. Linkėjimai jums! Ačiū, kad pakvietėt pabūt tarp jūsų. Buvo cool.

P.S. Kai pažiūrėsit roast’us – parašykit savo įspūdžius, labai smalsu kaip jums viskas iš šono. 🙂

Nuotraukų autorius: Aurimas Morozovas